Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Alauša“ savo veiklą pradėjo pačiais pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo (1990) metais ir jau sėkmingai gyvuoja 34-uosius metus. Per šį laikotarpį ji nuėjo ilgą ir sudėtingą ieškojimų bei atradimų kelią – ypač sėkmingai organizavo ir išplėtojo savo verslą. Per visą minėtą laikotarpį UAB „Alauša“ pasiekė puikių darbo rezultatų.
Ieškant bendrovės istorinių ištakų, aiškiai matyti, kad gan palankios sąlygos UAB „Alauša“ atsirasti susiklostė žymiai anksčiau, negu ji buvo įkurta bei įregistruota. Tai atsitiko prieš keletą metų iki to. Šį teiginį įtikinimai patvirtina faktas, kad pradinis kapitalas, būsimam verslui kurti, pasak minėtos bendrovės steigėjų, buvo pradėtas kaupti jau 1986 m. buvusioje Elmininkų žemės ūkio bandymų stotyje, Naujuosiuose Elmininkuose (Anykščių r.), ir tai truko iki 1988 m. pabaigos.
Tuo metu jaunas ir gabus vadybininkas Algimantas Čaplinskas (dabar jis UAB „Alauša“ vadovas) buvusiame tėvo ūkyje ir išsinuomotoje žemėje ėmė auginti kopūstus ir jais prekiauti Lietuvoje bei užsienyje. Čia daržovėm saugoti buvo pastatyti net specialūs sandėliai. Deja, per žiemą didelė dalis kopūstų kasmet sugesdavo ir netekdavo prekinės išvaizdos.
Problema – kaip išsaugoti iki ankstyvo pavasario darže nuimtą derlių – buvo išspręsta per porą metų. Dabar, įsisavinus ir panaudojus tuometinėje Vokiečių literatūroje aprašytą jų laikymo technologiją, kiekvieną rudenį kopūstai buvo užkasami į smėlį, o sulaukus pavasario, puikiausiai išsilaikę, jie buvo vežami į Archangelską, Murmanską, Syktyvkarą, Petrozavodską bei Severomorską parduoti. Kelionės buvo sudėtingos, bet jos „nešė kapitalą“.
Daug šių kelionių, palikusių didelį įspūdį ir nepamirštamų išgyvenimų, Algimantas mena iki šiol:
– Tai buvo paskutiniais metais, kai kopūstus teko gabenti į tokias atokias vietoves, kuriose tuo metu nebuvo net kelių, – sako jis. – Iš pradžių jie buvo vežami iki Syktyvkaro, kur perkrovus į geležinkelio vagonus, toliau gabenami į Usin miestą, įsikūrusį amžinojo įšalo žemėje. Šios kelionės reikalavo itin daug jėgų ir ištvermės: turėjome atlaikyti ir atšiaurias klimato sąlygas, ir įveikti, nors jau būdavo prasidėjęs gegužės mėnuo, gilias – dviejų aukštų namo dydžio pusnis… Tačiau sunkumai mūsų nesustabdė, nes tada buvome iškėlę sau aiškų tikslą – nugabenti savo išaugintą derlių kuo toliau nuo Lietuvos – ten, kur jokių daržovių tuo metu nebūdavo…
Painus atvejis kartą pasitaikė ir Šiaurėje, Archalgensko srityje. Čia tada mes vežėme daržoves į šalia esantį Severodvinsko miestą, vadinamą „uždaru kariniu miestu“. O į jį tuo metu, pasirodo, nebuvo įleidžiami jokie svetimi žmonės… Čia turėjime itin daug vargo, bet vis dėlto savo tikslą pasiekėme ir į miestą patekome… Pagaliau pardavėme ir savo atvežtas daržoves.
Taip, uždirbus ir sukaupus pirmąjį kapitalą, o Lietuvoje paskelbus nepriklausomybę ir savarankiškumą, atėjo metas rimčiau pagalvoti ir apie didesnį savo verslą.